Eglė atsisveikino su visa gimine, nuėjo į pajūrį ir šaukia Žilviną: „Žilvine, Žilvinėli! Jei tu gyvas — pieno puta, jei negyvas — kraujo puta.“ Suviksėjo, sujudo jūra iš pat dugno, ir Eglė pamatė atplaukiant, atliūliuojant su bangomis kraujo putą. – Eglė se rozloučila s celou rodinou, přišla na břeh moře a volá na Žilvina: „Žilvine, Žilvínku! Jsi-li živ, - mléčná pěna, jsi-li mrtev, - krvavá pěna.“ Rozvlnilo se moře, vyvalily se vlny od samého dna, a Eglė spatřila, jak se s vlnami přiblížila, připlížila krvavá pěna.[1]
